Bella Sicilia. Antra diena

Kai kas iš mūsų vis gi atliko kelionės "namų darbus". Bet tai tikrai buvau ne aš. Kitu atveju, per savaitę jau būtume aplėkę visą salą beieškodami Kažko, nes aš namų darbų neruošiu. Gerai, kad turiu Sesių, galiu nusirašyt.

Papusryčiavę su įžūliaisias mafijos atstovais, susikrovėm pietukų krepšelį, pasbalnojom "žirgą" ir pasinešėm link Saline della Sicilia. Kas tas yr? Tuo metu nežinojau, dabar jau žinau. Kadangi mėgstu pasidalinti, net jei manęs to ir neprašo, skubu apšviesti tamsuolius.

Saline - pasūdyta Sicilijos vietovė. Jaučiu, aplinkiniams gyventojams gaminant maistą, barstyti druskos net nereikia - pati krenta. Tai va, Saline  - druskos išgavimo vieta, man dar neregėtu būdu. Tiesa pasakius, kitokių būdų net nesu mačiusi ir dar klausimas ar noriu pamatyt. Pasak Sesiaus konspektų, ten įmanoma (sunkiai) atrasti ir kažkokį il Museo del Sale. "Jeigu yra muziejus, vadinasi, reik jį aplankyt!", - tarė Sesius, įvedinėdamas kelionės tikslą į gps'ą. Moteris, matyt, į muziejų nesiveržė, nes savo atminty tokio neatrado. Ot neišprūsusi.

Mes jau taip lengvai nepasidavėm, kur ten, ne ant tokių užsirovėt. Smagiai paklaidžioję ir apturėję česnakinį nuotykį (vienu metu vairuodama pradėjau nuobodžiauti, tai susigalvojau atrakcijų), pagaliau atradom šunkeliuką, kuriuo riedant mums pavyko pasiekti tą "labai žymią" istorinę vietą. Turiu įtarimų, kad buvo ir normalesnis kelias...

Šalia muziejaus stypsojo vietinis, ale muziejinis gidas - entuziastas (toliau - Vietinis). Papirkom maišioką druskos. Čia B pirko, ne aš. Man dar galva nebuvo ant tiek perkaitus, kad už druską, kuri tinkama tik kojoms mirkyt, 3 eurus supločiau. Pasirodo, pataikėm ant akcijos - perki druską, kaip priedą gauni ir Vietinį, kuris išdidžiai aprodo savo valdas ir netgi! leidža užsikabaroti į senobinį druskos malūną.

Paspoksojom iš viršaus į druskinius nelabai taisyklingos formos kvadratus, pasifotkinom, kaip ir jautėmės atlikę pareigą. Jau norėjosi sukti ienas iš druskos karalystės, tačiau Vietinis buvo ištroškęs pasisakyt (turbūt buvom pirmieji turistai šią savaitę) ir, beje, jam buvo absoliučiai nusišvilpt, kad mes itališkai nelabai capisco.

Šiaip ne taip atsibučiavę su drauginguoju dzieduku, patraukėm į kitą turistų numintą vietą - Erice kalniuką. Šį kart mūsų Moteris kelią nubraižė. Geriau jau būtų neišprūsus... Bet apie tai vėliau.

Kas tas Erice ir kuom jis jau čia toks ypatingas, kad jį reiktų lankyti? Nežinau, aš ne vietinis. Tiek jau to, pasakysiu. Tai kalnas, o ant to kalno -  viduramžiškas kaimiokas su pilimi, fontanais, akmenimis grįstomis siauromis gatvelėmis, kuriose laksto eričiniai katinai. Tarp kitko, visas tas grožis, pasirodo, buvo sukurtas deivei Venerai. Normanai pasistengė. Gal ir gerai, bandau nepavydėt.

Visai smagiai kilome į viršų lengvai pasivingiavusiu keliuku, pakeliui grožėdamiesi atsiveriančiais vaizdais. Euforija ilgai netruko - keliuks darėsi vis statesnis ir statesnis, o kur dar pasiutusiai užlaužti posūkiai, paturbinti vingiai ir skardžiai. Žemyn jau nebesinorėjo žiūrėt... Sesius turbūt prisiminė "Sveika Marija" vieną kitą posmelį, o B nusprendė, kad laikas išgerti kažko su laipsniais.

Kai yra pradžia, visada kažkur būna ir galas. Pasiguodžiau. Užkilom, ale kitaip ir negalėjo būt, apsisukt vis vien nebūtų pavykę. Bet tai tame kaime, klausyyyykit, pilna aikštelė automobilių ir, ir...turistinių autobusų! Nesuprataaaau, bet man patiko. Pagalvojau, kad visai būtų fun pamatyti, kaip tie autobusai kabarojosi į kalną. Kad mes jau čia pagaliau, tai turim pilną teisę pamankštinti kojas ir apžiūrėti vietines grožybes.

O čia jau nelabai normaniška ir tikrai ne viduramžiška. Bet tai, manau, Venerai visai patiktų pablizginti Stella Mccartney ridikiuliai. Aniaaa?

Vo, pirmasis Eričinių klano atstovas! Kažkoks pasimetęs, nedrąsus be chebros.

Žemėlapis pasimetusiems turistams. Čia ne apie mus, jeigu ką. Mes tai nepasimetam - mums patinka trečią kartą į tą pačia vietą užeit, o gal ką nors esminio praleidom.

Kai jau pasijutom pakankamai pamatę, kad būtų galima papasakot ir pasigirt draugams, nubalsavom už judėjimą link savo bolido. Pakeliui sutikom dar vieną kitą eričinį, arrivederci!

Vat tada mes ir pamatėm Tą kelią - kur didžiūliai autobusai, prigrūsti normaniškų pėdsakų beieškančių turistų, per daug neprakaituodami pakyla į apgaulingai "mažutį" kalniuką...Mes supratom, kad norim nudėt savo Moterį. Mdaaa...Išrinko kiek įmanoma stačiausią, siauriausią, vingiausą, krūmynais apžėlusį keliuką, o apie patogųjį plačiaturistinį nutylėjo??? Sesius pasiūlė iš Moters padaryt Vyrą.

Jei kam dar įdomu, nusileidome sėkmingai. Judame namolio, ten kur jūra, smėlis ir personalinis ugnikalnis - atgal į San Vito. Uhuuuu!

Vakarinė dalis - dviratinė passeggiata. Lėkėm susipažinti iš arčiau su švyturiu, prieplauka, vietiniais žvejais ir tunais.

Ir be abejo, su gelato Siciliano. Žalsvos spalvos ledai - legendomis apaugę gelato all pistacchio. Geriau nepasakosiu, kas do skonis...Pasakysiu tik tiek: į Siciliją verta sugrįžti vien tik dėl pistacinių ledų...(dūsauju) ir gal dar dėl vyrų (mąstau)... bet jie jau antroj vietoj :)

Tour della Sicilia. Secondo giorno