Bella Sicilia. Pirma diena

Taip jau išėjo, kad iš Kauno, o tiksliau, iš Karmėlavos oro uosto teko skristi pirmą kartą. Nieko prieš prieš tuos pirmus kartus neturiu, tik...kuo mažesnis oro uostas, tuo didesnė tikimybė, kad nuslinksiu ne į tuos "vartus".
Uh, bandžiau išskristi į Londoną, gerai, kad sustabdė :) Kaip Sesius sako, - "maži (oro uostai) tokie keisti pedantai su savo prikolais, prisigalvoja įvairių žymėjimų, galva tik susisuka...". Tai jau taip, myliu didesnius, juose tokios nesąmoningos pedantijos nebūn.

Po nesėkmingo bandymo prasibrauti į UK, buvau (pa)nusiųsta teisinga kryptimi - į tą pusę, už kurios beveik jau matėsi Sicilija. O bet tačiau, aš, kaip ir aukščiau paminėti maži oro uostai, esu pedantė, atvykstanti valanda anksčiau (a vdrug niemcy), tai teko susikrauti kojas ant čemodano ir kantriai laukti, kol išganingingieji vartai, pažymėti raide "D" (jei gerai pamenu) teiksis atsiverti.

Štai tie vartai, per kuriuos man neleido prasibrauti...gailišiai

Kažkaip neplanavau rašyti apie ryanair'ines subtilybes, bet nu negaliu, kaip gi, juk reikia pasisakyti :) Transliuodavo anksčiau tokią programą - "drąsūs, stiprūs, vikrūs". Tai va, ryanair'o vienas iš vadovų ar kas ten bebūtų, turbūt buvo tos viktorinos gerbėjas, nes jūjų įlaipinimo sistema man vis primena tą mielą laidą. Bet aij, gi visai fun, žiūram pozityviai - lt, ir ne tik, gyventojai turi neįkainuojamą galimybę pasportuoti. Taip sakant, all included!

Tai jau nebesiplėsiu apie skrydį, kaimynus, veido išraišką ir asmeninę erdvę.

Jei dar nesusigaudėt, skubu pranešti, kad Sesius ir jos boyfriend'as (toliau - B) į Siciliją skrido iš kito krašto, iš to, į kurį manęs Kaunas neišleido :) Man buvo bais patogu: jiedu atskrido diena anksčiau, išsinuomavo prabangų auto ir "su vėjeliu" atidūmė manęs susirinkti iš mažulio, maaaaaažulio Trapani'o oro uostuko (Kauno biški didesnis, nes pasiklydau), kokio dar ten uostuko, sakyčiau oro lafkės. Tiek jau to, dydis ne rodiklis, svarbu, kad pakilimo/nusileidimo takai buvo išasfaltuoti :D

Pajudėjom iš taško A (Trapani oro lafkė) į tašką B (San Vito lo Capo). Šalin akinius nuo saulės, paduokit man vaizdų, noriu viską matyt!

Nespėjus man pasidžiaugt tolumoje boluojančiais kalnais, supratau kad turim big problem - mano labai brungus Sesius (myliu, apkabinu, bučiuoju) yra toks, kaip čia subtiliau išsireikšti...nelabai vykęs vairuotojas (nurašom tai į "pamiršau, kaip vairuoti dešine puse), o B - pamiršo teises londonėj (nurašom tai į "ankstyvas skrydis, nespėjau kavos išgert"). Taigis, iš atsipūtusio keleivio patapau vairuotoju, itališkio stiliuko :)

Sėdus už vairo, mano gyvenime atsirado Moteris (toliau irgi  - Moteris) :D Nepagalvojam nieko atbulinio, Moteris - tai gps'as, kalbantis, lygiu, bespalviu, įkyriai raminančiu teisuolišku balsu. Vo taip va.  Keliaudami mes ją taip ir vadinome, - "Moteris sako suk į dešinę, dešinę!" arba, - "nutildyk tą Moterį, ji ties kiekvienu 50 ženklu pypsi, man nervai jau nebelaiko!" ir t.t. ir panašiai.

Atvykus į San Vito, mūs pasitiko Siciljos mafija...Jei iki šiol jūs manėt, kad mafijozai atrodo maždaug kaip iš "Sopranų" ar "Krikštatėvio" filmų, tai jūs žiauriai klydot, žiauriai. Tikroji Scilijos mafija - katinai! Jie visur: terasoje, ant automobilių stogų, po stalais, kėdėm...atidarius šaldytuvą, maniau, kad ir ten atrasiu kniaukiantį mafijos atstovą :)

Mūsų trijulė iš tų nelabai sėslių - mus reikia veiksmo. Sesius įteikė vietinį batoną, il pane siciliano, kuris kepamas iš semolinos (nežinau, kas tas yr) miltų, gabalą sūrio, kad badu nenumirčiau ir ne už ilgo jau kulniavom į miestuky pasiblaškyt, savęs parodyt, į vietinius paspoksot.

Pirma taisyklė, atvykus į nepažįstamą vietą - ieškok didžiausios piazza (aikštės) arba chiesa (bažnyčios). Ten ir atrasi visus vietinius su savo ristoranti, cafeteria, gelateria ir kitomis atrakcijomis. Piazza mes atradome. Ir dar šį bei tą.

Transliuojam iš piazza - nelabai kokybiškai, bet tiks :)

Mus sužavėjo labai itališkas ir labai tradicinis lėtasis pasivaikčiojimas pagrindine miestelio gatve "pirmyn atgal" su prisėdimais kavinukėse espresso puodeliui, garsiais pokalbiais pasimuosikuojant rankomis ir panašiais itališko gyvenimo malonumais. Visas tas vakarinis pasikultūrinimas turi savo pavadinimą - la passeggiata.

Dar prieš kelionę spėjau pasigūglinti ir mintyse susidėlioti sąrašiuką "ką pamatyt, ką suvalgyt, ką.....".  Vienas iš "ką suvalgyt" sąrašo - sicilietiškas desertas, vardu cannoli. Tai toks trapios tešlos pyragaitis, įdarytas saldžia ricotta su džiovintais vaisiais, pistacijomis ir šokolado gabaliukais (būna ir kitokių priedų). Užsisakėm savo pirmąjį kanoliną. Atnešė. Žiūram...Ilgai žiūram...Mdaaa...Keistokos išvaizdos tas kanolis ir toks ne mažas pasitaikė. Šiaip ne taip įveikėm, nepatiko, nekartosim.

Pakeliui, į laikinus namus, papirkom "ką išgert" - Marsalos vyną. Dar sūrio su pipirais (lygtais pecorino) ir alyvuogių maišioką jaukiems naktipiečiams terasoje. 

Eh, lafaaaaaa, o ne gyvenimas!